MOKSLO INSTITUCIJOS

1925 metais įkurtas JIVO (Žydų mokslo institutas) labai greit tapo stambiausia pasaulyje žydų mokslo įstaiga. Dabar, žinoma, žymiausios mokslo įstaigos yra Izraelyje, bet tada nepriklausomos žydų valstybės nebuvo. Beje, tais pačiais 1925 m. Palestinoje įkurtas Jeruzalės universitetas ir daug kas čia įžvelgė simbolišką sutapimą - Jeruzalėje įkurtas hebrajų mokslo centras, o Lietuvos Jeruzalėje - jidiš mokslo centras.

JIVO pastatas Vivulskio gatvėje. Baigtas statyti 1933m. Karo metais namas sugriautas

JIVO, kaip ir kitos žydų organizacijos, buvo išlaikomas ne valstybės, o rėmėjų lėšomis. Ir nors nuolat buvo jaučiamas pinigų stygius, institutas sugebėjo išplėtoti didžiulį tyrimo darbą iš esmės visose jidiš kultūros srityse - istorijos, kalbotyros, literatūros, tautosakos, ekonomikos, statistikos, psichologijos, pedagogikos; jis vykdė sociologinius tyrimus. Kai institutas kiek sutvirtėjo, buvo įsteigta aspirantūra, rengusi jidiš kultūros tyrinėtojus. Albertas Einšteinas 1935 m. iš Prinstono (JAV) rašė JIVO vadovams: "…Noriu išreikšti savo pripažinimą institutui už jo veiklą tarnaujant žydų liaudies švietimui ir tyrimui. Aš manau, kad kultūros siekimas yra svarbiausias žydų tautos uždavinys ir šis darbas, ypač dabartiniais persekiojimų laikais (užuomina į nacių politiką), turi neįkainojamos vertės".

Visos instituto sekcijos reguliariai leido mokslo darbus, rinkinius bei autorinius veikalus (pavyzdžiui, įžymaus istoriko Šimono Dubnovo knygas, tarp jų - 10 tomų žydų tautos istoriją). Institutas sukaupė didžiulius visame pasaulyje leidžiamų knygų, žurnalų, laikraščių jidiš kalba lobius (daugelyje šalių veikė JIVO rėmimo draugijos). Archyve buvo surinkta didžiulė laikraščių kolekcija, portretų rinkinys, teatro istorijos muziejus ir t.t.

Visi instituto padaliniai dirbo labai efektyviai, bet gal reikėtų skyrium paminėti filologijos sekciją, kuri jungė tikrus jidiš kalbotyros ąžuolus - Maksą Vainraichą (jis buvo JIVO direktorius), Zalmaną Reizeną, Zeligą Kalmanovičių, Noachą Priluckį, Judelį Marką ir kitus. Neįmanoma suminėti visų nuveiktų darbų, bet gal svarbiausias - jidiš kalbos sunorminimas.

Apie JIVO svorį pasaulyje galima spręsti iš to, kad jo Garbės prezidiumo nariais tarp kitų buvo Albertas Einšteinas, Zygmundas Froidas, vienas II Internacionalo teoretikų ir vadovų Eduardas Bernšteinas.

Naciai sunaikino Vilniaus JIVO, bet darbą tęsia buvęs Niujorke jo filialas, išaugęs į didžiulę mokslo įstaigą.

Noachas Priluckis

Kita akademinė institucija, deja, visiškai užmiršta, buvo jidiš kalbos ir literatūros katedra. Tuo metu, kai naciai naikino ne tik žydų kultūrą, bet ir pačius žydus, Vilniaus universitete įkuriama jidiš katedra, skirta rengti mokytojams Lietuvos žydų mokykloms. Derybos dėl katedros buvo pradėtos dar 1939 m. Universiteto bei jo Humanitarinio fakulteto vadovai - prof. M. Biržiška, prof. V. Mykolaitis-Putinas ir kiti - labai palankiai sutiko šį sumanymą. Dėl biurokratinių Švietimo ministerijos kliūčių katedra įsteigta tik 1940 m. pabaigoje. Katedra veikė labai neilgai, tik iki 1941 m. birželio mėnesio, didelių darbų nuveikti nespėjo, gal todėl ir užmiršta. Tačiau katedros vedėjas doc. Noachas Priluckis suspėjo išleisti žydų teatro istoriją, jis paruošė ir skaitė keletą jidiš kalbos ir literatūros kursų. Katedra dirbo labai glaudžiai bendradarbiaudama su JIVO.

N. Priluckis, kaip ir katedros studentai, žuvo hitlerinės okupacijos metais.

******

Žydų kultūra sudarė esminę Vilniaus kultūros dalį, Vilniaus istorijos be žydų neįmanoma įsivaizduoti. Nors valdžios, tiek rusų, tiek lenkų, žydų atžvilgiu anaiptol nebuvo draugiškai nusiteikusios, tačiau daugelio gatvių pavadinimai liudijo žydų buvimą mieste. Nemaža gatvių turėjo žydiškus pavadinimus - Žydų, Gaono, Strašuno, Antokolskio, Ramailės, Fino ir kt. Daugelio senamiesčio gatvių pavadinimai atsirado dėl žydų amatininkų ar prekeivių užsiėmimų - Stiklių, Mėsinių, Raugyklos ir kt. 1939 m. pabaigoje grąžinus Vilnių Lietuvai, miesto burmistro K. Stašio iniciatyva magistratas suteikė keturioms gatvėms žydų kultūros veikėjų vardus: Mendelės (Moicher Sforim), Pereco, Diko ir Šabado.

Naciai sunaikino visą žydiškąjį Vilnių. 1943 m. rugsėjo 23 d. jie likvidavo Vilniaus getą; šią dieną visa šalis mini kaip žydų genocido dieną. Sovietmečiu bandyta ištrinti paskutinius prisiminimus apie žydus Vilniuje, buvo pakeisti net gatvių pavadinimai.

Vilniaus žydų martirologas - pats baisiausias Lietuvoje. Jis dar kartą primena, ko neteko mūsų kraštas Holokausto metais.

PLAČIAU GALIMA PASISKAITYTI:

S. Atamukas. Lietuvos žydų kelias. V, 1998, p. 169-183.
Israel Cohen. Vilna. Philadelphia-Jerusalem, 1992.
Jerusalem of Lithuania by Leyzer Ran. Volume 1-3. New York, 1974.
G. Agranovskij, I. Guzenberg. Lietuvos Jeruzalė. Trumpas miesto vadovas. 1992 (rusų kalba)

I pradžią

[ Praeitis | Kalba | Religija | Sinagogos | Vilnius -Lietuvos Jeruzalė | Atgimimas | Į pradžią ]


© Žydai Lietuvoje, Vilnius, 1999-2000