SINANGOGŲ ARCHITEKTŪROS YPATUMAI

Sinagogų architektūra iš esmės skiriasi nuo kitų Lietuvoje esančių sakralinių pastatų. Specifinį sinagogų charakterį ir formas sąlygoja funkciniai reikalavimai, būdingi žydų šventykloms: dalijimas į vyrų ir moterų puses, Toros saugojimo ir jos skaitymo vietų parinkimas ir pan. Sinagoga vizualiai uždaras, gana monumentalus pastatas. Tūrio forma kompaktiška, dažnai artima kubui. Planas stačiakampis arba kvadrato formos.

Vilniaus Didžiosios sinagogos interjeras

Vakarų pusėje yra prieangis, iš kurio patenkama į pagrindinę vyrų salę bei moterų patalpas. Vyrų salės viduryje įrengta pakyla - bima (skirta Toros skaitymui), o prie rytinės - atgręžtos į Jeruzalę - sienos palikta niša arba pastatyta spinta (Aron-Kodešas), kurioje laikoma Tora. Antrajame aukšte iš vienos, dviejų ar trijų pusių (išskyrus rytinę) įrengtos galerijos moterims. Mažose, vienaukštėse sinagogose moterims paliekamas koridorius dešinėje salės pusėje..

VILNIAUS DIDŽIOJI SINAGOGA                  

Seniausia žinoma sinagoga, užfiksuota nuotraukose bei apmatavimo brėžiniuose, - tai Renesanso epochoje statyta ir vėliau rekonstruota Vilniaus Didžioji sinagoga. Ji stovėjo kvartalo gilumoje ir, kad labiau neiškiltų virš kitų pastatų, buvo apie 2 m. įgilinta į žemę. Išorė buvo nesudėtingų renesanso formų su klasicistine dviaukšte medine galerija, pristatyta prie trikampio frontono, o vidus labai puošnus. Aplink šią sinagogą buvo pastatyta ir daugiau ritualinių bei visuomeninės paskirties statinių - tankiai apstatytame kvartale susiformavo ištisas "miestelis" su dviem vidaus kiemais (vad. Šulhoif - jidiš). Šie pastatai apgriauti Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau nugriauti.