ŠVIETIMO SISTEMA

Judelio Marko, buv. Ukmergės gimnazijos mokytojo, žymaus pedagogo ir jidiš kalbos lingvisto , parašytas jidiš kalbos pradžiamokslis. Pokario metais J. Markas emigracijoje parengė 12 tomų aiškinamąjį  jidiš kalbos žodyną.

Labiausiai išplėtota žydų kultūros sritis, nepakitusi tokia ir likvidavus tautinę savivaldą, buvo švietimas. Savotiškas paradoksas --bendravimo kalba buvo jidiš, beveik visi laikraščiai, tarp jų visi dienraščiai, buvo leidžiami jidiš kalba, o mokyklose daugiausia dėstoma hebrajų kalba. Šalyje įvairiais metais buvo nuo 110 iki 130 žydų pradžios mokyklų. Apie 85% iš maždaug 16.000 mokyklinio amžiaus vaikų mokėsi žydų mokyklose, kiti - lietuvių. Maždaug penktadalyje žydų mokyklų dėstyta jidiš kalba, 80% - hebrajiškai. Vidurinių mokyklų (gimnazijų ir progimnazijų) buvo 22 - 26, iš jų tik dvi jidiš kalba (o nuo 1933 m. liko vienintelė Kauno komercinė, vėliau - Šolom Aleichemo gimnazija). Šiose mokyklose dėstė aukštos kvalifikacijos pedagogai, tarp jų nemaža mokslo daktarų. Vidurinį išsilavinimą žydų jaunimas įgydavo ir lietuvių gimnazijose. Žydai sudarė nemažą dalį studentijos, trečiojo dešimtmečio pabaigoje - iki 25%. Pradėjus varžyti žydų priėmimą į aukštąsias mokyklas, jų dalis mažėjo, 1939 m. žydų studentų liko 360 iš bendro 3860 skaičiaus.

Nachmanas Šapira.
 Dailininkės Ester Lurje
piešinys Kauno gete.

Unikalus dalykas buvo Kauno universitete (nuo 1930 m. vadinosi Vytauto Didžiojo universitetu) nuo pat jo įkūrimo 1922 m. įsteigta semitologijos katedra. Pradžioje planuotos trys judaikos katedros (be minėtosios, dar jidiš kalbos ir literatūros bei žydų istorijos), bet ėmus siaurinti autonomiją, liko viena. Bet ir ji buvo pirmoji (o iki 1934 m. ir vienintelė) judaikos katedra Pabaltijyje, viena iš labai nedaugelio Europoje. Faktiškai katedra pradėjo veikti 1926 m. pradžioje, kai jos vedėju tapo dr. Nachmanas Šapira, Lietuvos ir Kauno vyr. rabino A.D.K. Šapiros sūnus. Katedra rengė mokytojus žydų mokykloms. Dr. N. Šapirai 1932 m. Lietuvos Prezidento aktu suteiktas docento vardas. N. Šapira buvo stambus mokslininkas, parašęs daugybę mokslinių straipsnių, keletą monografijų. Jo parašyta "Naujoji hebrajų literatūra" (I dalis) vienu metu išleista Kaune ir Tel Avive (1940 m.); 1967 m. jau nepriklausomoje Izraelio valstybėje išėjo antrasis šios knygos leidimas. Dėl autoriaus žūties Kauno gete 1943 m. knyga liko nebaigta.

ANTISEMITIZMO APRAIŠKOS

Bet ne vien tolerancija ir palankumas žydų kultūrai būdingi tarpukario Lietuvai. Būta ir žydų gyvenimą nuodijusių reiškinių. Pasitaikydavo antisemitinių išsišokimų. Pavyzdžiui, 1923 m. Kaune per vieną naktį derva užteptos žydiškos parduotuvių, gydytojų kabinetų, advokatų kontorų iškabos. Kiek vėliau tai pasikartojo Šiauliuose ir kitur. Dr. Jonas Basanavičius, prof. Jonas Jablonskis, kiti įžymūs visuomenės veikėjai, mokslo žmonės tai griežtai pasmerkė. Nacizmui įsigalėjus Vokietijoje, antisemitizmo apraiškų Lietuvoje pagausėjo.

Po 1926 m. perversmo žydams užtvertas kelias į valstybės įstaigas. Neįleidžiami visuomenės elitan žydai užsiiminėjo prekyba, vad. laisvosiomis profesijomis. Hitleriui įsigalėjus, imta įvairiai riboti žydų priėmimą į medicinos, teisės studijas. Universiteto studentai savo ruožtu pradėjo triukšmingas antisemitines akcijas; didelė profesūros dalis jas smerkė, tačiau tos akcijos nesiliovė. Didėjant ekonominei konkurencijai, lietuvių verslininkai pasitelkė antisemitizmą, skelbė žydų parduotuvių boikotą, šūkį "Lietuva lietuviams"; verslininkų laikraštis "Verslas" ėmė skelbti pogrominius antižydiškus straipsnius, labai primenančius nacistų spaudos manieras. Prezidentas A. Smetona smerkė antisemitizmą, bet, mažėjant jo įtakai, net oficioze "Lietuvos aidas" ėmė rodytis antisemitinių straipsnių.

I pradžią

[ Praeitis | Kalba | Religija | SinagogosVilnius -Lietuvos Jeruzalė | Atgimimas | Į pradžią ]


© Žydai Lietuvoje, Vilnius, 1999