LIETUVOS SOVIETIZAVIMAS

1939 m. spalį Tarybų Sąjunga perdavė Vilnių Lietuvai, o 1940 m. vasarą aneksavo Lietuvą. Vilniaus grąžinimas Lietuvai tapo labai reikšmingas ir žydams. Viena vertus, Vilniuje ir Vilniaus krašte gyveno daugiau nei 80.000 žydų, tad žydų skaičius Lietuvoje smarkiai padidėjo, pasiekė beveik ketvirtį milijono (kartu su karo pabėgėliais iš Lenkijos). Kita vertus, išnykus sienai, skyrusiai Vilniaus žydus nuo Lietuvos, prasidėjo intensyvus bendravimas, praturtėjo ir pagyvėjo kultūrinis gyvenimas.

Lietuvos sovietizavimas žydų kultūrai padarė daug žalos. Tiesa, 1940-41m. jidiš kultūra nebuvo persekiojama, tačiau visa hebrajų kalba sukurta kultūra uždrausta, visos institucijos hebrajų kalba, ješivos; mokyklos (mokiniai pervesti į jidiš mokyklas) uždarytos, uždraustos visuomeninės organizacijos, visos partijos. Likviduotos ir jidišistų organizacijos, uždaryti visi laikraščiai, išskyrus vieną, tapusį komunistų partijos įrankiu. Bibliotekas pradėta valyti nuo "žalingų" knygų, tarp kurių atsidūrė ir didžiojo istoriko Šimono Dubnovo veikalai. Daugelis žydų kultūros, visuomenės, politikos veikėjų suimti, ištremti; įžymus publicistas, laikraščio "Vilner tog" redaktorius, vienas žymiausių jidiš kalbininkų Zalmanas Reizenas buvo įkalintas ir žuvo kalėjime.

KULTŪRINĖ REZISTENCIJA HOLOKAUSTO METAIS

1941 m. vasarą Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Okupavę Lietuvą, naciai, talkinami lietuvių parankinių, ėmė masiškai žudyti žydus. Čia, Lietuvoje, hitlerininkai pradėjo įgyvendinti "galutinį žydų klausimo sprendimą", kaip jie eufemistiškai vadino visišką žydų sunaikinimą. Pradėta nuo šlykščiausios antižydiškos propagandos, kaltinant žydus visomis Vokietijos reicho, viso pasaulio, taip pat lietuvių tautos bėdomis; sutapatinant žydus ir komunizmą, buvo teigiama, kad likviduoti komunizmą galima tik sunaikinant žydus. Žydų tautybės žmonėms įvesti žeminantys apribojimai, siekiant eliminuoti juos iš visuomenės; žydams uždrausta būti viešose vietose, naudotis visuomeniniu transportu, vaikščioti šaligatviais, įvestas privalomas skiriamasis ženklas - Dovydo žvaigždė - ir kt. Tuo siekta pažeminti žydų orumą, palaužti jų gebėjimą priešintis, kita vertus, "pagrįsti" nusistatymą žudyti žydus. Jau pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis įvykdyti pasibaisėtini pogromai - birželio 25-26 d. Vilijampolėje žiauriai nužudyta apie 1000 žmonių. Per keletą mėnesių sunaikinta didesnė dalis Lietuvos žydų, likusieji suvaryti į Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getus.

Dalis teatro plakatų išliko; kaip brangiausia relikvija jie saugomi Valstybiniame žydų muziejuje.
Nuotraukoje: atidaroma plakatų paroda.
Nuotrauka iš muziejaus fondų

Nežmoniškomis, sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis žydai parodė neregėtą tautinį atsparumą. Getuose imtasi kultūrinės švietėjiškos veiklos. Prie seniūnų tarybų sudaryti padaliniai, rūpinęsi kultūriniu gyvenimu; Kauno gete šiam padaliniui vadovavo N. Šapira. Getuose veikė bibliotekos, Vilniaus gete bibliotekai vadovavo žinomas kultūrininkas Hermanas Krukas, karo pradžioje pabėgęs iš Varšuvos į Vilnių; jis rašė dienoraštį fiksuodamas svarbesnius įvykius ir dažnai vadinamas Vilniaus geto metraštininku. Buvo organizuojamos paskaitos literatūros, kultūros, filosofijos, gamtos mokslų temomis, rengiamos dailės parodos, literatūros konkursai, koncertai, disputai. Įkurtos mokyklos; Vilniaus gete mokėsi iš esmės visi likę gyvi vaikai; čia veikė ir ješiva. Vilniaus gete įsikūrė teatras; jame vaidinami - mirties akivaizdoje! - pasaulio ir žydų klasikų kūrinai, organizuojami koncertai. Teatras veikė tol, kol visi aktoriai buvo išvežti į Panerius ir sušaudyti. Kultūros švietimo veikla palaikė žmonių nuotaiką, neleido hitlerininkams nužmoginti geto kalinių. Kai kurie mokslininkai getuose tęsė net mokslinę veiklą; dr. Nachmanas Šapira Kauno gete parašė pedagoginę studiją, kaip pripratinti geto vaikus prie minties apie neišvengiamą žūtį.

Kultūrinė veikla nebuvo vienintelė pasipriešinimo forma. Getuose susikūrė ir ginkluotos organizacijos, Vilniaus gete bandyta organizuoti sukilimą. Geto kovotojams padėjo antifašistai už geto ribų, su jais užmegzti glaudūs ryšiai. Nepaprastai reikšminga buvo kilnių lietuvių, lenkų, rusų žmonių, kaip gydytojų Petro Baublio, Elenos Kutorgienės, kunigo Broniaus Paukščio ir daugelio kitų pastangos gelbėti žydus, pirmiausia vaikus. Taip išgelbėta apie tūkstantis būsimų žydų kultūros vartotojų ir kūrėjų.

Kai kurie geto kaliniai, kuriuos okupantai privertė rūšiuoti kultūros vertybes ir paruošti jas išvežti į Vokietiją, stengėsi išgelbėti bent nedidelę jų dalį. Radosi pasišventusių žmonių, kaip Ona Šimaitė ir kiti, kurie padėjo tuos kultūros lobius išnešti iš geto ir patikimai paslėpti.

Tačiau getų gyventojai buvo pasmerkti. Hitlerininkai kartu su vietos kolaborantais išžudė daugiau nei 90% Lietuvos žydų; jokioje kitoje okupuotoje Europos šalyje nebuvo sunaikinta tokia didelė dalis žydų. Vilniaus Paneriai, Kauno fortai, ypač IX, daugelis kitų Lietuvos vietų tapo dešimčių tūkstančių žydų kapais. Iš viso Lietuvoje yra apie 200 masinių žydų žudynių vietų. Sunaikinta dešimtadalis Lietuvos gyventojų, ištisa tautinė bendruomenė, praturtinusi Lietuvą didžiuliais kultūros lobiais.

Tik atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę iš likusių nuolaužų imta vėl atkurti litvakų kultūrą (žr. skyrių Lietuvos žydų kultūros atgimimas).

NORINTIEMS SUŽINOTI DAUGIAU, SIŪLOME PASISKAITYTI:

S. Atamukas. Lietuvos žydų kelias. Vilnius, 1998
N. Schoenburg & S. Schoenburg. Lithuanian Jewish Communities. Northvale, 1996
M. Greenbaum. The Jews of Lithuania. Jerusalem, 1995

I pradžią

[ Praeitis | Kalba | Religija | SinagogosVilnius -Lietuvos Jeruzalė | Atgimimas | Į pradžią ]


© Žydai Lietuvoje, Vilnius, 1999-2000