TAUTINĖ AUTONOMIJA

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams buvo suteikta plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė negu kitose Europos šalyse.

Vyriausybės nariai: Žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas, Prekybos ir pramonės viceministras Nachmanas Rachmilevičius, Užsienio reikalų viceministras Šimšonas Rozenbaumas

Lietuvoje tada gyveno 154.000 žydų, t. y. 7.5% krašto gyventojų. 1919 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje, pasirašytoje užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre, mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savo vidinius reikalus - tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, dėstymo, dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes. Rabinai, o jų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 160, registravo gimimus, išduodavo metrikus, registravo vedybas, skyrybas, mirtį. Rabinai buvo susivieniję į rabinų sąjungą. 185 bendruomenės išrinko savo komitetus, kurie tapo vietiniais autonomijos atstovais. 1920 m. sausio 5 d. susirinkę šių komitetų delegatai sukūrė aukščiausiąją autonomijos instituciją - 34 narių Tautinę tarybą, kurią žmonės vadino žydų parlamentu. Lietuvos Vyriausybėje buvo įkurta žydų reikalų ministro pareigybė.

Lietuvos rabinų 1930 m. suvažiavimo prezidiumas. Nuotrauka iš LVGA

Žydai plačiai dalyvavo ir tvarkant bendrus krašto reikalus. Vyriausybės nariais, be žydų reikalų ministro, buvo du viceministrai - užsienio reikalų bei prekybos ir pramonės. Žydai lygiai su kitais dalyvavo seimų rinkimuose ir visuose keturiuose seimuose iki 1926 m. valstybinio perversmo turėjo savo atstovų frakcijas. Steigiamajame Seime iš 112 buvo 6 žydų atstovai, pirmajame - 3 iš 78 atstovų, antrajame - 7 taip pat iš 78, trečiajame - 3 iš 85. Ir vietos savivaldybėse buvo nemaža žydų atstovų, buvo ir kai kurių miestų viceburmistrų.

PO 1926 m. VASTYBĖS PERVERSMO

Rabinas priima žydų karių priesaiką. Nuotrauka iš LVGA

"Engelio" choras Kaune, vadovas -  Š. Blecharavičius. Nuotrauka iš LVGA

Tačiau vis labiau stiprėjant krikdemų įtakai, nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. likviduotos ministro žydų reikalams pareigybė, tautinė taryba; 1926 m. valstybės perversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai panaikino demokratinius autonomijos pamatus. Bet religijos srityje liko visiška autonomija. Antai kariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kuris aptarnavo žydų karius.

Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė daug kultūros, sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatro studija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų. Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Kaune - rašytojo Abraomo Mapu, esperanto kūrėjo Liudviko Zamenhofo, genialaus matematiko, pateikusio realiatyvumo teorijos geometrinę interpretaciją, Hermano Minkovskio gatvės ir kt.

"Jidišė štimė" redakcijos vadovai; viduryje sėdi redaktorius Reuvenas Rubinšteinas. Nuotrauka iš LVGA

Leista nemažai laikraščių. Kaune ketvirtąjį dešimtmetį vien dienraščių ėjo keturi, du jų turėjo dar atskiras vakarines laidas. Didžiausiu tiražu leistas sionistų dienraštis "Jidišė štimė" ("Žydų balsas").

Lietuvoje veikė įvairių pakraipų žydų partijos. Įtakingiausi sionistai, kurių idealas buvo žydų valstybės įkūrimas Palestinoje. Ryškios kelios sionistų kryptys: liberalieji, vadinamieji bendrieji sionistai (būtent jie 

leido "Jidišė štimė"); kairieji, sionistai socialistai, sutrumpintai vadinami CeEs, jie bendradarbiavo su Lietuvos socialdemokratų partija; nacionalistiniai sionistai, vadinamieji revizionistai,

"Betar" Kauno organizacijos narių grupė. Nuotrauka iš LVGA

Vladimiro Žabotinskio sekėjai. Ši partija negausi, bet jos jaunimo organizacija "Betar" buvo viena gausiausių jaunimo organizacijų. Pagaliau buvo religinių sionistų partija "Mizrachi".

Veikė ir nesionistinė religinė partija "Agudat Jisroel".

Folkistai (nuo folk - liaudis (jidiš)) buvo jidišistų partija, kuri orientavosi ne į žydų valstybės susikūrimą Palestinoje, kur turėtų apsigyventi visi žydai, o į tautinę autonomiją Lietuvoje. Folkistai leido įtakingą dienraštį "Folksblat".

Žydai dalyvavo ir nežydiškųjų, bendrųjų partijų, - pvz., socialdemokratų - veikloje, taip pat ir nelegalioje komunistų partijoje.