ŽYDŲ KALBOS

Lietuvos žydai, kaip ir visi žydai aškenazai, vartojo dvi žydų kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos elementais ir jidiš. Tačiau šios kalbos skirtingu mastu reiškėsi tiek asmeniniame, tiek visuomenės gyvenime; skyrėsi ir jų funkcijos.

 Tradicinėje bendruomenėje hebrajų kalba vykdė lešon ha-kodeš (kita tarsena – lošn-koideš), t.y. "šventos kalbos" vaidmenį; ji buvo skirta funkcionuoti religinės teisės, liturgijos, religinio švietimo bei literatūros sferose. Šnekamąja kalba ji nebuvo tiek dėl savo aukšto statuso, tiek dėl savo istorijos. O jidiš buvo bendravimo kalba, ir ne tik kasdienio bendravimo. Kaip teigia žymiausias nūdienos tyrinėtojas D. Kacas, "jidiš buvo visuotinė gimtoji kalba ir universali bendravimo kalba, kurios vartojimo sferos vienas polius buvo intymi namų aplinka, o kitas – ješiva ir rabinų teismas."

Abiem šiom kalbom sukurta turtinga religinė ir pasaulietinė literatūra; buvo leidžiami laikraščiai bei žurnalai, egzistavo plati švietimo sistema – nuo ješivų iki naujausiais laikais atsiradusių vaikų darželių, pradžios, vidurinių mokyklų ir aukštųjų mokyklų judaikos katedrų; veikė turtingos bibliotekos, iš kurių garsiausia buvo įkurta švietėjo ir bibliofilo Matitjahu Strašuno (1817-1885). Knygų spausdinimo istorija (pirmoji žydų spaustuvė Lietuvoje atsirado 1799) atspindi ir hebrajų bei jidiš knygos Lietuvoje istoriją.