JIDIŠ KALBA

Kalba, atsiradusi maždaug prieš 1000 metų tarp Vokietijos žydų; laikui bėgant ir plėsdamasi tarp Aškenazo žydų, jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20%) ir kai kurių slavų kalbų elementai. Tad jidiš priklauso germanų grupės kalboms, bet rašmenų grafika paimta iš hebrajų.

Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi. Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu 20 a. pradžioje, pripažintas "lietuviškasis jidiš", t.y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai. 20 a. pradžioje 99.3% Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba.

Dr. Maksas Vainraichas ir jo keturių tomų
"Jidiš kalbos istorijos" antraštinis puslapis

Lieuvos žydų kultūrai jidiš turėjo didžiulės reikšmės, ypač tarpukario laikotarpiu, kai daugybė socialinių, kultūrinių, mokslinių bei švietimo institucijų, veikusių jidiš kalba, ir leidiniai šia kalba pavertė Lietuvą ir Vilnių pasaulio žydijos dvasinės traukos centru. Vilniuje 1925 m. įkurtas Žydų mokslo institutas – JIVO ne tik dirbo jidiš kalba istorijos, sociologijos, literatūros, folkloristikos bei kitose sferose, bet ir davė pradžią šiuolaikinei jidiš lingvistikai; šios srities tyrimams vadovavo instituto akademinis direktorius Maksas Vainraichas (1894 – 1969).

Vilniaus universitete 1940 – 1941 m. veikė jidiš kalbos ir literatūros katedra, vadovaujama kito stambaus lingvisto Noacho Priluckio (1882 – 1941).

Iš visų žydų kalbų, be hebrajų, jidiš literatūra – turtingiausia ir įvairiausia. Tarp rašiusių jidiš kalba Lietuvoje 19 a. paminėtini prozaikas Aizikas Mejeris Dikas [1807 (1814) – 1893], Jokūbas Dinezonas (1852 – 1919), poetas Michelis Gordonas (1823 – 1890), liaudies poetas-satyrikas Eljakumas Cunzeris (1840-1930), literatūros kritikos jidiš kalba pradininkas Izraelis Eljaševas (1873 – 1924), pasirašinėjęs slapyvardžiu Bal-Machšoves ("Mąstytojas").

Įžymaus Lietuvos leksikografo Chackelio Lemcheno knygos
apie Lietuvių kalbos įtaką Lietuvos žydų tarmei viršelis; autorius
darbo kabinete

Tarpukario laikotarpis – jidiš literatūros Lietuvoje suklestėjimo epocha. Vilniuje susiformuoja jaunų literatų bei dailininkų grupė Jung Vilne ("Jaunasis Vilnius"), kurią sudaro Abraomas Suckeveris (gimė 1913, dabar gyvena Izraelyje), Chajimas Gradė (1910-1982), Šemarja Kačerginskis (1908-1954). Įžymusis poetas Mozė Kulbakas (1896 – 1937) taip pat kūrė Vilniuje. Kaune jaunieji literatai įkūrė susivienijimą Mir alein ("Mes patys"); buvo ir grupė, susibūrusi apie literatūros almanachą Vispe ("Sala"). Tarp rašiusių jidiš Kaune paminėtini Dovydas Umru (1910 – 1941), Hiršas Ošerovičius (1908 – 1994), Jokūbas Josadė (1911 – 1995) ir kiti. 

Antrasis pasaulinis karas, sunaikinęs daugiau kaip 90% Lietuvos žydų, nušlavė nuo žemės daugumą lietuviškojo jidiš vartotojų. Sovietų valdžia, dar 1940 m. panaikinusi bet kokios veiklos hebrajų kalba galimybes, sudavė paskutinį smūgį Lietuvos žydų 

Lietuvos žydų prozos
antologijos "Šiaurės gėlės"
viršelis
kultūrai. Šiandien tik rašytiniai paminklai liudija apie nepaprastai turtingą rašytinę tradiciją Lietuvos žydų kalbomis.

 

Skamba vilniškio poeto Mozės Kulbako poemos "Vilna" ("Vilnius") fragmentas jidiš kalba
 
NORINTIEMS PASKAITYTI PAPILDOMAI REKOMENDUOJAME:

Ch. Lemchenas. Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei. Vilnius. Mintis. 1970.
D. Katz. Religinis Gaono prestižas ir pasaulietiškas Lietuvos žydų jidiš prestižas. Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai. Vilnius, 1999.
V. Merkys. Lietuvos žydų spaustuvės 1795 – 1915 m. Mokslinės konferencijos "Lietuvos žydų švietimas ir kultūra iki Katastrofos" medžiaga. Vilnius, 1991.
E. Zingeris. Knygų hebrajų ir jidiš kalbomis fondai Lietuvoje. Žydų muziejus, Vilnius, 1994.
Šiaurės gėlės. Lietuvos žydų prozos antologija. Vilnius, Vaga, 1997.

I pradžią

[ Praeitis | Kalba | Religija | Sinagogos | Vilnius -Lietuvos Jeruzalė | Atgimimas | Į pradžią ]


© Žydai Lietuvoje, Vilnius, 1999-2000