HEBRAJŲ KALBA

Tai semitų kalba, gyvuojanti daugiau nei 4000 metų. Semitų grupei taip pat priklauso aramėjų kalba, kurios elementų esama religinėje žydų literatūroje, pradedant bibliniais tekstais – seniausiais hebrajų kalbos paminklais. Kalbos raidos pobiblinio laikotarpio pagrindiniai paminklai – Mišna, midrašai, o vėliau – Talmudas. Pobiblinėje epochoje (maždaug nuo mūsų eros 2 amžiaus) hebrajų kalba nebevartojama kasdieniam bendravimui, ją išstumia aramėjų kalba. Diasporoje bendravimo kalbomis tampa naujos žydų kalbos, susiformavusios kaip hebrajų bei aramėjų ir modifikuotų vietinių kalbų sintezė. Įvairiose žydų diasporos vietose jos skirtingos (jidiš, ladino ir kt.).

Hebrajų poetas  Juda Leibas Gordonas

Viduramžiais hebrajų kalba vyko aktyvi kultūrinė veikla, plėtota literatūrinė ir mokslinė kūryba. Šios literatūros atstovai Lietuvoje – Joelis Sirkesas, Šabtajus Hakohenas, Aharonas Koidanoveris ir kt. (žr. skyrių Religinė tradicija ir literatūra). 18-19 a. plėtojantis 

Hebrajų kalbos atgaivintojas Eliezeris Ben-Jehuda

žydų apšvietos sąjūdžiui – Haskalai – atsirado nauja, grožinė literatūra hebrajų kalba. Lietuvoje jos atstovai buvo Abraomas Mapu (1808-1867), Mordechajus Aharonas Ginzburgas (1795-1846), Kalmanas Šulmanas (1821-1899), poetai Juda Leibas Gordonas (1830-1892), Abraomas Beras Lebenzonas (1794-1878) ir jo anksti miręs sūnus Micha Juozapas Lebenzonas (1828-1852). Šiai plejadai priskirtinas Samuelis Juozapas Finas (1818-1890) išleido pirmąjį Lietuvoje hebrajų žurnalą Pirchei cafon ("Šiaurės gėlės"). 19-tame ir 20-jo a. pradžioje Lietuvoje hebrajiškai rašė poetai Mordechajus Cevi Mane (1859-1886), Zalmanas Šneuras (1887-1940).

19 a. pabaigoje išeivio iš Lietuvos Eliezerio Ben-Jehudos (1858-1922) iniciatyva pradėtas hebrajų kaip kasdienio bendravimo kalbos atgaivinimo darbas. Hebrajų kalba tapo 1948 m. sukurtos Izraelio valstybės oficialiąja kalba.

Skamba didžiojo žydų liaudies poeto Chajimo Nachmano Bialiko eilėraštis habrajų kalba  "Lio bajom velio balailia" ("Nei dieną, nei naktį")