Vienas iš pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės dokumentų dėl žydų kultūros atkūrimo

Po hitlerinės okupacijos šalyje liko tik saujelė žydų, visas kultūrinis jų gyvenimas buvo sunaikintas. Išlikę žydai apsigyveno stambesniuose miestuose – po baisiosios katastrofos jie jautė didžiulį poreikį gyventi tarp tautiečių, bendrauti su jais. Tai sudarė savotišką tautinio gyvenimo tęstinumo iliuziją. Bandyta atgaivinti žydų kultūros likučius. 1945 m. įregistruotas žydų muziejus Vilniuje. Vilniuje ir Kaune įkurtos pradžios mokyklos, vaikų namai išlikusiems našlaičiams, vaikų darželiai. 1946 m. šiuose miestuose įkurtos religinės bendruomenės. Tačiau 1949 m. sovietiniai valdžios organai, vykdę antisemitinę politiką, uždarė muziejų, mokyklas, vaikų darželius. Bet tai nesugniuždė tautinės savimonės. Kai po Stalino mirties (1953) režimas truputį liberalizavosi, susikūrė meno saviveiklos kolektyvai, kurie repertuarą – dainas, pjeses ir kt. – atlikdavo jidiš kalba. Tokie kolektyvai buvo pirmieji Sovietų Sąjungoje, tapę žinomi daugelyje miestų. Šie bandymai atgaivinti žydų kultūrą sovietinio jos genocido aplinkybėmis rodė labai stiprias žydų kultūros tradicijas Lietuvoje, meilę savo kultūrai, jidiš kalbai, žydiškumui.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žydų padėtis iš pagrindų pasikeitė. Valdžios nutarimai užtikrino tautinių mažumų, tarp jų ir žydų, lygiateisiškumą. Priimti sprendimai panaikino žydų diskriminaciją, sudarė sąlygas žydų kultūros likučiams prikelti iš griuvėsių.